Apie 43 gyvenimo metus, mane, iki to meto nepažinojusią jokios ligos, nevengusią darbo, pradėjo kamuoti dėl nesuprantamų priežasčių atsirandantis nuovargis, nuolatos lydintis mieguistumas. Laikas bėgo, įtartinai lėtėjo judesiai. Prasidėjo ilga kelionė po gydytojų kabinetus.
Kai 1998 metais spalio mėnesį Kauno medicinos universiteto klinikų Neurologijos skyriuje gydytojas Antanas Vaitkus paskelbė nuosprendį - sergate Parkinsono liga, pasirodė, kad gyvenimas apsivertė ir sustojo.
Iš prigimties būdama žingeidi, ieškojau, skaičiau, kaupiau viską, kur buvo kalbama apie Parkinsono ligą. Tuo pačiu metu išsisukinėjau, neįvardijau ligos, tokiu savo elgesiu tik labiau erzinau žingeidžiuosius. Aš pati kalta, kad likau nesuprasta ir įskaudinta, tuo metu šalia buvusio šalia artimiausio žmogaus.
Nors liga jau tolokai nužingsniavo, o senolis Parkinsonas mums, susirgusiems, taip vadinamiems jauniems, labai negailestingas, aš gyvenu be galo įdomų gyvenimą. Taip gyventi išmokė Parkinsono liga.
Kai atradau Lietuvos Dž.Parkinsono draugiją, pamačiau ir supratau kiek duoda vienas kitam duoda žmogus su ribotais sveikatos ištekliais, labai susigėdau dėl savo silpnumo. Greitai stačia galva pasinėriau į draugijos veiklą. Atsiradus bendraminčių, Jurbarke įsteigėme savo skyrių.
Dažnai susimąstau, tačiau vis nerandu atsakymo – ar tiek džiaugsmo būtų suteikęs gyvenimas, jeigu liga mane būtų aplenkusi? Nuolatinis bendravimas ne tik su savo likimo draugais, išvykos, renginiai, vis naujos pažintys... Diena vis trumpėja, be galo trūksta laiko … Atsitinka taip, kad mudvi su liga viena kitą pamirštame.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad aplenkia silpnumo valandėlės, nekamuoja nuovargis, tačiau visa tai niekai palyginus, kai, suskambus telefonui, išgirstu mielą balsą, skaitau dažniausiai ne pačių ligonių ranka rašytus laiškus. Štai, Parkinsono liga sergančio, pagyvenusio žmogaus dukra iš Anykščių rašo: “Tėvelis visada be galo laukia laiškų iš Jurbarko padangės. Ir po šio išsiuntimo Jis lėks kasdien, vos ne bėgte ir vienplaukis, vis tikėdamasis rasti Jūsų laišką.”
Šiandien, kai mano Parkinsonas sensta kartu su manimi, gyvenimo kokybė priklauso nuo įprastų ir naujai atsirandančių nepatogumų. Gailiuosi iš gyvenimo iškirptų metų. Iškirpau juos pati uždariusi duris, užkėlusi širdies vartus draugams, netgi artimiesiems.
Keista, bet taip yra - daug, tikrai daug išmokė Parkinsono liga, daugybę atsakymų suradau Lietuvos Parkinsono ligos draugijoje.
