Ypatingi Parkinsono ligos draugijų žmonės

Tiek, kiek pavyko rasti ir išsaugoti.

Doc. Vytautas Mildažis (1940 – 2009.07.27)
Draugijos pirmininkas nuo Draugijos įsteigimo 1997 m. iki 2005.02.11

Iš Adelės Jarušaitienės užrašų:

„2009 metais išėjo Anapilin Lietuvos Parkinsono ligos draugijos įkūrėjas, ilgametis pirmininkas Vytautas Mildažis. Išėjo palikęs įmintas pėdas draugijos istorijoje ir pėdsakus likimo draugų atmintyje. Išėjo žmogus, apie kurio veiklą draugijoje liko labai mažai dokumentinės medžiagos.

Vytautas yra kalbėjęs, kad jis mylėjo dvi moteris – Mamą ir Dukrą. Trečioji jo meilė, ko gero, buvo Lietuvos Parkinsono ligos draugija. Panaudojęs savo autoritetą, pakvietęs į talką didelį būrį buvusių studentų, neskaičiuodamas laiko sąnaudų, o dažnai ir lėšų, doc. Vytautas Mildažis daug padarė, kad kiekvienam sergančiajam Parkinsono liga būtų nors šiek tiek lengviau gyventi.

Išėjo Žmogus–karys, nemokėjęs dejuoti. Išėjo pralaimėjęs ilgametį karą su Parkinsono liga.“

Liga neatėmė tėvo juoko. „…tėvas sakydavo, kad Parkinsono liga – neatskiriamas jo įnamis, kaip blusa neatskiriama nuo katės. Šia liga jis sirgo daugiau nei 20 metų. „Mano tėvas buvo bene ilgiausiai Lietuvoje prasirgęs Parkinsono liga. Buvo prisitaikęs prie jos sukeliamų bėdų, sirgdamas dar dirbo, tačiau liga progresavo.“

Adelė Jarušaitienė (1947.09.26 – 2012.05.01)
Draugijos pirmininkė 2005.02.12 – 2007.03.03

Iš Adelės dukterėčios Justinos laiško:

„Kiekvienais metais artėjant pavasariui ir tulpių žydėjimo metui neišvengiamai užklumpa mintys apie Adelę ir Parkinsoną.

Tai buvo neišskiriama pora. Jie pykdavosi, jie draugavo, jie atrasdavo, jie kartu kovojo, vienas su kitu ir abu kartu prieš visus. Adelė, niekada nepasidavė Parkinsonui be kovos, neleido jam per daug įsijausti ir per daug Ją užgožti. Parkinsonas, kad ir kaip stengėsi tai padaryti, nesugebėjo atimti Adelės optimizmo, meilės gyvenimui ir iniciatyvų. Iniciatyvų, kurių buvo begalė, o viena didžiausių – Draugija.

Parkinsono ligos draugijai Adelė atidavė visą save ir dar šiek tiek. Visi buvo įtraukti. Savo veikla Adelė įpūtė optimizmo draugijos nariams ir tiems, kurie tyliai stebėjo veiklą iš šono. Nėra žodžių, kuriais galima apibūdinti draugijos reikalų tvarką ir preciziškumą. Kiekviena ataskaita išbaigta, kiekvienas straipsnis išpuoselėtas, kiekvienas filmukas – gyvas. Visur, kur galėjo, Adelė buvo. Konferencijose, kelionėse, ligoninėse ir visų širdyse. Iki paskutinės savo gyvenimo minutės ji rūpinosi Draugija, kaip motina rūpinasi savo vaikais. Ji negalėjo išeiti, nesutvarkiusi draugijos reikalų. Tik deja, tų reikalų visada yra be pabaigos, o išeiti ateina laikas. Parkinsonas švenčia savo dieną balandžio vienuoliktąją, o Adelė gražiausiu metu, vėlyvą pavasarį, išėjo. Kai ji išėjo, dar tik ruošėsi pražysti tulpės.

Pėdsakų Adelė paliko labai daug ir labai didelių. Dar daugiau ji paliko savęs visiems. Kam padėjo išlipti iš duobės, ką paskatino nepasiduoti, ką apjungė bendrai veiklai, su kuo pasidalino gyvenimo patirtimis, visiems Jos užteko ir niekam savęs negailėjo. Norėtųsi pastatyti paminklą, bet Adai tai nepatiktų, ji niekada nemėgo didybės, išpuikimo ir didelių pagyrų. Viską ką darė, darė iš širdies ir be naudos siekimo. Todėl, didžiausia pagarba Adelei, tęsti tai ką ji pradėjo, sekti jos pavyzdžiu, neapleisti piktžolėmis jos išmintų takų, o labiausiai neapleisti, vystyti, plėtoti ir auginti Parkinsono ligos draugiją. Draugija ji gyveno, tad norėtųsi, kad Jos indėlis į draugiją nenueitų veltui.“

2010 metais Škotijoje vykusiame Pasauliniame Parkinsono ligos kongrese trumpametražinių filmų konkurse apie Parkinsono ligą, Adelės sukurtas filmukas buvo nominuotas, pateko į finalą. Įraše skambančios dainos „The Price” („Tikslo kaina“) žodžiai atitiko Adelės kasdieninę dvasią, siekiant nepasiduoti Parkinsono ligai. Filmukas YouTube.

Iš Violetos Leškytės Cucchiara, Adelės draugės, laiško:

Pablogėjo sveikata ir Adelės svajonė neišsipildė. Ji nenuvažiavo į Pasaulinį Parkinsono ligos kongresą atstovauti Lietuvai. Norėdama atsidėkoti visiems palaikiusiems jos entuziazmą, kuriant filmuką, jį pastebėjusiems ir įvertinusiems, Adelė sukūrė naują – padėkos filmą, kuriame, skambant mano atliekamai dainai „Gimusi laisva“ („I Was Born Free”), yra užrašytos eilės „To Life” („Gyvenimui“) apie pačią Adelę. Eiles „Gyvenimui“ parašiau ir paskyriau Adelei, nes mano širdyje ji yra simbolis nuoširdžios meilės Žmogui ir Gyvenimui.
Adelės padėkos filmukas YouTube.

Stanislovas Vaitkevičius (1962.12.20 – 2016.01.31)
Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas

Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkė Marytė Vengrienė apie Staselį:
Šviesus žmogus, palikęs ryškius pėdsakus.
Nuo vaikystės svajojo šokti. Šoko liaudies šokių kolektyvuose. Žinia apie ligą smogė it žaibas. Turint choreografo specialybę, su tokia liga gyvenimas atrodė baigtas. Jam tebuvo 38-eri. Bet jis dar intensyviau ėmėsi choreografo darbo. Ir tada suprato, pajuto, kiek daug gali suteikti malonumo tiek sau, tiek šokėjams, tiek žiūrovams. Prisitaikė prie pasikeitusio gyvenimo ritmo, pasijuto reikalingas. Kurdamas šokius, dirbdamas su liaudies šokių kolektyvais, net pamiršdavo savo negalią.
Sirgdamas nepagydoma Parkinsono liga, jis dar smarkiau kibo į darbą, lyg bijodamas, kad nespės…
Kiekvienais metais Lietuvos Liaudies buities muziejuje vidurvasarį šurmuliuodavo spalvingas festivalis „Šokim, trypkim, sveiki būkim“, organizuotas Lietuvos Parkinsono ligos draugijos, didžiąja dalimi – Staselio… Į šventę „Energetike“ „Nepalikim su negalia vienų“ paskui Staselį suvažiavo beveik visi Lietuvos šokėjai. Tris dienas ir tris naktis šokom…
Staselis, nors jau sunkiai sirgdamas, naujiems kolegoms stengdavosi parodyti, kad ne viskas prarasta, jo planuose ir mintyse buvo svajonė apie žygį per Lietuvą, kurio misija turėjo būti – garsiai prabilti apie save, papasakoti apie Parkinsono ligą, paskatinti sergančiuosius tikėti savimi.
2006 metais Vašingtone, Pasauliniame Parkinsono kongrese Staselis pristatė savo šokių įrašą, supažindinantį su Lietuvos kultūra. Kaip retoriškai išsireiškė pats maestro: „gyvenimas privertė…“
2011 metais ant Stanislovo rankų nusileido „Aukso paukštė“ – tai aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas Lietuvoje, skirtas meno kolektyvams ir jų vadovams. Skaitykite daugiau apie nominaciją ir apdovanojimą…
„Aukso paukštė nesuklydo.“ – Adelė Jarušaitienė.

Ar įmanoma suskaičiuoti, kiek S. Vaitkevičius suteikė Parkinsono draugijos nariams ir visiems mačiusiems ir girdėjusiems laimingų užsimiršimo minučių, kiek žmonių įkvėpė tvirtybės ir pasitikėjimo, matant, kad ir su sunkia Parkinsono liga galima tiek daug nuveikti srityje, su kuria ši liga, atrodytų, visiškai nesuderinama.

Algirdas Vaičiulis (1941.11.11 – 2019.04.01)
Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkas

Iš straipsnio „Sukasi gyvenimo ratas”, publikuota lsveikata.lt:
„Ponas Algirdas Vaičiulis net sunkiai sirgdamas negali be veiklos. Jis vis dar pirmininkauja Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Vilniaus skyriui. Gyvena dideliu laukimu – 2012 m. lapkričio mėnesį švęs 70 metų jubiliejų.
Vos žengus per pono Algirdo namų slenkstį, į akis krenta jauki ir tvarkinga aplinka. Tikriausiai tokiam gyvenimo būdui reikšmės turėjo higienisto epidemiologo specialybė, kurią kartu su sutuoktine įgijo Sankt Peterburgo medicinos institute.
Praeina kelios sekundės, kai vyriškis pradeda visas tirtėti. Stovėti jam tampa pernelyg sudėtinga, todėl sėdasi ant šalia esančios kėdės. Raumenų traukuliai poną Algirdą užvaldė galutinai. Matyti, kaip pirmininko akyse dega liepsnelės. Jis nori tiek daug papasakoti, tiek daug pasakyti, tačiau kiekviena ištarta raidė tarytum išsibarsto, kartkartėmis susilieja ir ausis pasiekia tik migloti, neaiškiai tariami garsai. „Aš jį tokį susijaudinusį ir taip stipriai tirtantį matau pirmą kartą. Niekada jam šitaip nėra buvę, – apgailestauja dėl netikėtai pablogėjusios sutuoktinio būklės ponia Lilija.
„Būklė tokia nepastovi ir greitai kintanti…“
„Patikėkite manimi, baisus dalykas ta Parkinsono liga. Kiekvieną dieną po keletą kartų reikia gerti vaistus, kartais būtina važiuoti į visokias terapijas. Judėjimas Algirdui itin svarbus, reguliariai daro specialias, ligai pritaikytas TAI-ČI mankštas. Tačiau judesiai vis tiek riboti, pastebiu, kad kartais išlaikyti pusiausvyrą jam sudėtinga, todėl be specialios vaikštynės neapsieina. Negaliu ilgesniam laikui jo palikti vieno namuose. Kiekvieną kartą, kai išeinu, kankina nerimas, ar viskas jam gerai, todėl teko pamažu trumpinti darbo dieną, o vėliau visiškai palikti darbą. Jo būklė tokia nepastovi ir greitai kintanti, jog kiekvieną akimirką lauki, o kas bus po minutės. Esu beveik įsitikinusi, jog ši liga – genų pasekmė. Jo mama turėjo panašią problemą, tačiau seniau medicina nebuvo tokia pažangi, todėl niekas jai taip ir nenustatė tikslios diagnozės. Tačiau kiek prisimenu, požymiai buvo labai panašūs. O Algirdas mano, kad prie jo ligos atsiradimo galėjo prisidėti Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“ (dabar – AB „Achema“) avarija, kai įmonėje sprogo izoterminė saugykla, iš kurios rezervuaro išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako. Vyras dalyvavo gaisro padarinių tyrimuose, organizavo Jonavos miesto gyventojų evakuaciją, su laboratoriniais prietaisais nustatinėjo užkrėstumo ribas. Gali būti, kad gaisro metu į atmosferą išsiveržusios kenksmingos medžiagos galėjo pakenkti jo sveikatai ir sukelti ligą“, – Parkinsono ligos priežastis svarsto ponia Lilija.
A.Vaičiulis dirbo įvairiose pareigose, susijusiose su geriamojo vandens kontrole. Prieš dešimt metų buvo įkurta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Valstybinė maisto produktų inspekcija, kurioje jis toliau plėtojo veiklą. Vyriškis dalyvavo Černobylio AE avarijos pasekmių tyrimuose Lietuvoje. Be to, ponas Algirdas – visuomeninės veiklos aktyvistas: buvo Lietuvos gamtos draugijos prezidiumo narys, yra Lietuvos epidemiologų ir higienistų garbės narys.“
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, įvertindama Algirdo Vaičiulio veiklą, apdovanojo jį Antro laipsnio sidabriniu garbės ženklu.
Veikla Draugijoje
Daugybės planų ir sumanymų teko atsisakyti dėl netikėtai užklupusios Parkinsono ligos. Bet tuomet A. Vaičiulis pradėjo aktyvią veiklą Parkinsono draugijoje:
  • 2006 metais su kolegomis Vilniaus Parkinsono liga sergančiųjų savitarpio paramos grupę perorganizavo į Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Vilniaus skyrių;
  • aktyviai prisidėjo prie Pasaulinės Parkinsono ligos deklaracijos pasirašymo: derino deklaracijos tekstą su institucijomis, rinko parašus;
  • iniciavo susitikimus su Sveikatos apsaugos ministerijos atstovais dėl Bartelio indekso, kuris neatspindi tikrosios PL ligonio būklės;
  • siekė būtiniausių vaistų Parkinsono ligai kompensavimo, pavyzdžiui, razagilino;
  • dėjo pastangas įtraukti Parkinsono ligą į indikuotinų ligų reabilitacijai sąrašą;
  • iniciavo, kad Valstybinė ligonių kasa kasmet skirtų sergančiųjų Parkinsono liga chirurginiam gydymui reikalingus elektrostimuliatorius, 15 vnt.;
  • bendradarbiavo su žiniasklaida, kad supažindintų visuomenę su Parkinsono liga, sergančiųjų problemomis, palengvintų jų sprendimą;
  • ilgus metus rūpinosi Draugijos Vilniaus skyriaus narių gerove.

Algirdas Skirkevičius (1931-2015)

LPLD Vilniaus skyriaus narys, Draugijos tarybos narys, Draugijos teisininkas, dirbęs prie LPLD įstatų atnaujinimo. Pareigingumo, darbštumo ir atsakingumo pavyzdys. Visus susitikimus ir susirininkimus sušildydavo subtilius „skirkeviškas“ humoras.

Zigmantas Paulius Dilda (1940-2013)

Zigmantas buvo aktyvus narys, renginių fotografas ir vaizdo klipų kūrėjas.

Keletas paties Zigmanto citatų:

„Dviratį minu puikiai, bet einu blogai. Labai mėgstu išvažiuoti dviračiu. Aplankome su žmona mūsų vienkiemį Šiaulių rajone. Abu esame itin aktyvūs žmonės, nors ir nemenki ligoniai.”

„Privaloma atrasti stiprybės ir paklausti savęs, negi taip jau blogai? Reikia pagalvoti, kad ne vienas pasaulyje kenti, šalia tavęs esantis žmogus kenčia gal dešimteriopai daugiau, kuris nemato, nesikelia iš lovos. Užuojauta nereikalinga niekam, o kai esi optimistas, lengviau pakelti gyvenimo negandas.“

„Norime kažką pamatyti ir patirti, pabendrauti ir pasilinksminti, nors ir esame ligoniai. Neprašome, kad mums viską paduotų ant lėkštutės, turime savo idėjų ir minčių, bet esame neįgalūs vyresnio amžiaus žmonės, todėl natūralu, kad nesimaudome piniguose. Tenka įstaigose prašyti transporto, tačiau jo negavę ieškome savais keliais“.

Zinas Kazėnas (1936.04.17-2019 m. gruodis)

Keletą pastarųjų metų mes turėjome laimę savo gretose matyti žinomą žurnalistą, fotografą, muzikantą, dailininką, kino režisierių, menininką.

Iš straipsnio „Vienos žymiausių fotografijų autorius Z. Kazėnas: „Ko taip skubu? Kol yra idėjų, reikia daryti““:

Z. Kazėno gyvenimas išties gana spalvingas. Jis – žurnalistas, fotografas – yra baigęs fotografiją ir kiną, menininkas, be to – karininkas. 1988–1991 m. bendradarbiavo su Sąjūdžio informacine agentūra. Su fotoaparatu rankose apkeliavo daugybę šalių, per karą dirbo Libane, Beirute, yra fotografavęs perversmą Maskvoje, Mauritanijoje, streikus Prancūzijoje. 2005-aisiais Kultūros ministerija suteikė jam meno kūrėjo statusą. Jis daugelį metų rengė parodas Lietuvoje ir užsienyje, yra išleidęs šimtus proginių atvirukų, plakatų, kalendorių, meninių vokų, iliustravęs knygelių…

50 litų moneta Lietuvos sąjūdžio 25-mečiui. Autorius Zinas Kazėnas. 2013 m.

2013 m. minint Sąjūdžio įkūrimo 25-etį Lietuvos bankas išleido 50 litų proginę monetą, kurios reverse panaudotas Z. Kazėno nuotraukos fragmentas.

Z.Kazėno namuose – daugybė įvairiausių darbų: tapybos, vadinamųjų koliažų, o jiems skirtos detalės išdėliotos ir ant palangės virtuvėje, ir darbo kambaryje. Prisėdęs prie televizoriaus ponas Zinas įjungia parodyti savo susuktų fotografikos darbų filmų. „Šokinėdami“ nuo meno prie fotografijos, galiausiai pokalbį pradedame tema, dėl kurios ir susitikome – Parkinsono liga ir tai, kas padeda palengvinti jos simptomus. Z. Kazėną kaip pašnekovą rekomendavo jo šokių, skirtų būtent šia liga sergantiems žmonėms, mokytoja Lina.

„Ponų liga“

„Atvirai pasakysiu, kad man dar niekas taip negresia, išskyrus nugarytę… Yra žmonių, kurie visą gyvenimą turi tą ligą, nors nesakyčiau, kad čia liga, vadinu tai susirgimu. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi šitų ar panašių simptomų, – sako pašnekovas, kalbai pasisukus apie Parkinsono ligą ir kaip su tuo susiję šokiai. – Žinot, kaip anksčiau tai vadindavo? Ponų liga (juokiasi). Pasirodo, ne tokia jau ir poniška, visam pasauly egzistuojanti. Čiūdni šitie susirgimai. O tas judėjimas – šokiai ar kitos veiklos, muzikos, meno užsiėmimai yra kaip papildas. Iš mano paties pastebėjimų, paišymas, rankdarbiai – toks vienišas, asmeninis darbas. O šokiai – kolektyvinis. Susirenka žmonės, kažkiek pabendrauja, pats šokis susideda iš pratimų, kurie ir malonumo suteikia, ir ligos simptomus palengvina.

Kitaip tariant, daug dėmesio skiriama tam, kas naudinga ligoniams. Ir terapija, ir psichologinė pramoga. Aš apskritai sakau, kad visą laiką reikia judėti, kuo nors užsiimti, negali taip sėdėti.“ Paklaustas, kada pajuto ligos simptomus, ponas Zinas atsako: „Matot, kaip su tais simptomais – kartais jie gali tęstis nuo vaikystės. Šeimos gydytoja patikrino, sako, yra simptomų, kuriems reikia kokių nors gydymo priemonių. Tai va taip ir prikibo prie manęs, tik aš dar nieko daug nejaučiu. Prisipažinsiu, kad daug į tą medicininį reikalą ir nelendu, yra tam gydytojai, tegul jie tuo rūpinasi.“

Žmones, sergančius Parkinsono liga, Z. Kazėnas vadina optimistais. Šio gerojo bruožo netrūksta ir jam pačiam. Jis labai paprastai atsako į klausimą apie kasdienybę, nuobodulį ar blogą nuotaiką: „Nelabai turiu kada sėdėti ir nieko neveikti. Dalyvauju įvairiuose susitikimuose, užsiimu parodine veikla, nusibosta piešti, pagroju – muzika patiko nuo pat vidurinės. Buvau apleidęs, dabar vėl atradau – dvi tris valandas pagroju, ir smegeninėje tampa tuščia.“

2018 m. balandžio 14 d. Ziną Kazėną kalbino 15min žurnalistė Indrė Pepcevičiūtė. Visas straipsnis čia…

Mūsų Zinas

Organizuojant Draugijos renginius Zinas savanoriškai imdavosi atsakomybės ir užsikraudavo ant savo pečių didžiausią organizacinių rūpesčių naštą. Niekada nepamiršime Zino indėlio ruošiantis Lietuvos Parkinsono ligos draugijos 20-mečio minėjimui. Savo darbais apipavidalino šventę: piešė spalvingus ir meniškus padėkos raštus, dalyvių korteles, konferencijai reikalingą atributiką. Pats užpildydavo renginio pertraukėles – pirštų klajonės fortepiono klavišais skleidė nuostabius muzikos garsus.

Visą Estijos Parkinsono ligos draugijos narių viešnagės Lietuvoje laiką juos lydėjo, supažindino su gražiausiomis Vilniaus vietomis. O dalyvaudamas Estijos draugijos organizuotoje žiemos stovykloje, mokė estus lietuviškų dainų ir abstrakčiosios tapybos paslapčių.

Tai buvo didelės širdies žmogus, neeilinis menininkas ir neeilinė asmenybė. Patikimas, draugiškas, nestokojantis humoro jausmo, charizmatiškas – toks jis išliks mūsų atmintyje.

Povilo Šimkavičiaus nuotrauka. Zinas Kazėnas. 2017.04.08, Lietuvos Parkinsono ligos draugijos 20-mečio minėjimas.

Nijolė Arbačiauskienė (1934-2013)
Kauno Parkinsono draugijos pirmininkė (2007-2011)

Nijolė apie save:

„Gimiau, augau, mokiausi, ištekėjau, dukrą pagimdžiau, dirbau, pinigų trūko – disertaciją apsigyniau, vis tiek pinigų trūko. Pradėjau ieškoti kitų malonumų gyvenime. Tai buvo kelionės: pėsčiomis, autobusais, traukiniais ir lėktuvais. Apvažiavau beveik visą SSSR. Kai išsilaisvinome, jau buvau netoli pensinio amžiaus. Pradėjau steigti NVO (įsteigiau 4), rašiau projektus, už skirtas lėšas organizuodavau mokymus, seminarus, renginius, pažintines keliones. Suradau daug draugų ES ir turėjau galimybę apsilankyti praktiškai visose Europos valstybėse ir visuose žemynuose“.

Nijolė daug laiko skyrė savarankiškoms veikloms ir staiga užklupusi Parkinsono liga, nors ir sutrikdė, bet nesustabdė veiklios moters.

Antanas Petrauskas (1925.12.05–2013.02.05)
LPLD Mažeikių skyriaus pirmininkas

Kiekvienas susitikimas su Antanu būdavo ypatingas, nes šis žmogus tiesiog švytėjo gerumu, džiaugsmu, tolerancija, dėkingumu, meile žmogui.

Prisiminimuose apie save Antanas rašė:

„Man tikrai labai malonu pastebėti, kad turiu rūpestingą, gerą žmoną, sūnaus šeimą, kurių dėka, nors ir sirgdamas tokia sunkia liga, sulaukiau tikrai garbingo amžiaus ir dar galiu džiaugtis gyvenimu.“

Liucija Žylienė (1934.08.11 – 2013.02.08)
LPLD Vilniaus skyriaus narė

Ir skrieju į Dievą, tą kuorą aukštą virš tūkstantmečių visų.
Ir nežinau kas – audra ar paukštis, ar giesmė esu. (R. M. Rilkė)

Gabi metraštininkė, kasininkė, gimtadienių ir eilinių kavos gėrimų po susirinkimų organizatorė, gera skaitovė. Ji visus pažinojo, ir nebuvo Vilniaus skyriuje nario, nepažinojusio Liucijos. Jeigu kitiems tik paprasta prievolė pranešti grupės nariams apie susirinkimą,  Liucijai  tai buvo džiaugsminga galimybė pabendrauti. Pranešti ne oficialiu balsu, o šiltai, draugiškai, ir apie sveikatą paklausti, ir draugijos naujienas aptarti. O jei netoliese gyvena, tai kam skambint, galima ir nueit! Toks jau ji žmogus buvo, atrodė savo bėdų neturi, sveikata puikiausia. Nors draugai matė, kaip sunkiai, tarsi vėjo mėtoma į šonus eina gatve, užsidėjusi elegantišką skrybėlaitę, smulkutė, lengvutė.

Liucija  nepraleisdavo  nei vieno draugijos mastu organizuoto renginio. Ir visur su šypsena. Tikriausiai ne visi ir žinojo, kad ji gyveno Turniškėse, Tremtinių namuose, iš kurių norint patekti į renginio vietą, pirmiausia reikėdavo retai važinėjančiu autobusiuku patekti į Vilnių…

Taip, Liucija buvo tremtinė. Ji daug laiko skyrė prisiminimų apie tremtį rašymui. Rašė, taisė, o kam nors išmanančiam parodyti, gal net išleisti  knygą, nedrįso…

Petras Bagdonavičius (1940.04.02-2011.09.02)
LPLD Vilniaus skyriaus narys

Vargonininkas, chorų vadovas, dirigentas, pedagogas,  giesmynų autorius  – tai tik dalis Petro Bagdonavičiaus  talentų, įvardintų pasaulio lietuvių chorvedžių enciklopedijoje.  Tokį energingą, žvalų, kūrybingą  jį  prisimena  mokiniai, studentai, dainininkai, muzikinė visuomenė.

Mūsų, Parkinsono draugijos narių atmintyje, Petras išliks mažakalbis, kuklus, ligai nepasiduodantis, besišypsantis žmogus. Jo akys sublizgėdavo, jis visas tarsi pagyvėdavo, prakalbus apie muziką.

2006 m. Petro kūryba  skambėjo Pirmajame Pasauliniame Parkinsono kongrese Vašingtone. Trumpame prisistatyme jis rašė:

1995 metais, kai man buvo diagnozuota Parkinsono liga, klausiau savęs: “Gerasis Dieve, kodėl pasirinkai mane? Aš myliu Tave, šlovinu Tave giesmėmis, kuriu Tau muziką ?” Man reikėjo gerokai laiko suprasti, kad Parkinsono liga nėra Dievo bausmė. Dievas sulėtino mano įtempto gyvenimo tempą ir davė laiko bei ramybės giliau pasinerti į sakralinės muzikos pasaulį, kuris teikia gydymą mano kūnui ir sielai. Nors mano rankos dreba, kai sėdu prie fortepijono, mano balsas ne visada klauso manęs, aš žinau, kad Dievas myli mane tokį, koks esu. Stovėdamas priešais chorą, jaučiuosi pakylėtas. Sakralinė muzika pripildo mane stiprybės toliau kurti Dievui ir žmonėms.”

„VIEŠPATIE, LAIMINK!” – tai vienas iš Petro Bagdonavičiaus parengtų ir išleistų giesmynų.

Rasma Zlatkuvienė (1946.07.06-2023.03.31)
Šiaulių Parkinsono ligos draugijos pirmininkė nuo 2005 iki 2013 metų, kai itin pablogėjo sveikata.

Žmogus, be kurio nebūtų įvykę daugelis Draugijos renginių ar susirinkimų. Šio tinklalapio pradininkė.

Anglų kalbos mokėjimas, visos Lietuvos Parkinsono ligos draugijos reikalų ir veiklos žinojimas padėjo Rasmai atstovauti Lietuvai Parkinsono liga sergančiųjų konferencijose: 2005 m. Liuksemburge, 2007 m. Italijoje.

Zita Vaidilienė
Šiaulių Parkinsono ligos draugijos pirmininkė nuo 2013 metų.

Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos skirta nominacija „Gerumo angelas – 2015” už geriausią 2015 metų projektą. Projektas „Bendradarbiavimui ir draugystei nėra ribų“ skirtas etnokultūriniams regiono metams.

Zitos vadovaujama Šiaulių Parkinsono draugija pelnė ne vieną simbolinę „Gervę“ už aktyvią veiklą.

Vaclovas Tunaitis
Kauno apskrities Parkinsono draugijos pirmininkas nuo 2014 iki 2023 metų pradžios, kai, ypač pablogėjus sveikatai, paprašė būti atleistas iš šių pareigų.

Ilgus metus būrė žmones į Draugiją. 2019 metais Draugijoje buvo virš 100 narių – sergančiųjų ir jų artimųjų. 2020 metais, prasidėjus pandemijai ir ribojimams, kartu su stipria komanda siekė išsaugoti bendravimą su nariais ir kartu mokėsi nuotolinio komunikavimo subtilybių. Nuotolinės paskaitos nariams buvo organizuojamos dažniau nei tai vyko iki tol, buvo kviečiami lektoriai, gydytojai. „Susitikdavo“ nariai ir pabendrauti bei savo patirtimi pasidalinti.

Ilgus metus būdamas pavyzdžiu kitiems, nepamiršta Vaclovas Draugijos narių ir dabar, organizuoja ekskursijas ir visada mielai bendrauja.

„Pati geriausia mano gydytoja – mano žmona Birutė.“ – skaitykite apie Vaclovą daugiau…

Gydytoja neurologė Ieva Sereikė
Draugijos pirmininkė
2007.03.03 – 2010.02.20

Gydytoja neurologė med. dr. Vaineta Valeikienė
Draugijos pirmininkė
2010.02.20 – 2018.04.20

Rolandas Čėsna (gim. 1965 m.)
Draugijos pirmininkas 2018.04.21 – 2023 m.
Parkinsono liga serga virš 20 metų. Deja, ligai progresuojant, nebegalėjo tęsti Draugijos veikos.