Išgeriu mirapeksiną, praskleidžiu liūdesio užuolaidą, laukiu – Nemuno dumblu melodija atvinguriuos, Įsmuks pro langą žalčiu pasivertus ir kaklą užsmaugs, Kol sužibės galvoj pernykštės žvaigždės. Be balso klykiu: mirapeksinai, tavo darbas! Žiūrėk, širdis juodu krauju pasruvo, paširdžius niežti, Geriau ateik – saldžia mirtim numirsim dviese. Jei neklausysi, iškeisiu aš tave į levodopą. Langus užversiu ir vėl…